Mato 13

₁Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. ₂Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. ₃Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.

Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. ₄Jam besėjant vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. ₅Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. ₆Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir neturėdami šaknų sudžiūvo. ₇Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. ₈Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni – šimteriopą grūdą, kiti – šešiasdešimteriopą, dar kiti – trisdešimteriopą. ₉Kas turi ausis, teklauso!“

₁₀Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ ₁₁Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota. ₁₂Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. ₁₃Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. ₁₄Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:

₁₆Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. ₁₇Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.

₁₈O jūs dabar pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. ₁₉Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. ₂₀Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. ₂₁Tačiau jis be šaknų, nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. ₂₂Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. ₂₃Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.

₂₄Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. ₂₅Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. ₂₆Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. ₂₇Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ ₂₈Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. ₂₉Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. ₃₀Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‹Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną›’“.

₃₁Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. ₃₂Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.

₃₃Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.

₃₄Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. ₃₅Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta:

₃₆Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. ₃₇Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. ₃₈Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. ₃₉Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. ₄₀Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. ₄₁Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ₄₂ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. ₄₃Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!

₄₄Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.

₄₅Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. ₄₆Atradęs vieną brangų perlą jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.

₄₇Dangaus karalystė dar panaši į ežeran metamą tinklą, užgriebiantį įvairiausių žuvų. ₄₈Kai prisipildo, jis išvelkamas į krantą, susėdama ir gerosios surenkamos į indus, o netikusios išmetamos. ₄₉Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ₅₀ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

₅₁Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. ₅₂Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.

₅₃Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai. ₅₄Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? ₅₅Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? ₅₆Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo. ₅₇O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. ₅₈Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.